VIENAS KONKURSAS – DVI LAUREATĖS

        ^{Mokytoja V. Bubnelienė}

,,Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu“ – tokia tema šiais metais epistolinį rašinį kūrė mokiniai iš viso pasaulio. Epistolinio rašinio konkursas, rengiamas nuo 1971-ųjų, šiemet jau 50-asis. Jį rengia Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Kasmet  Lazdijų  rajono epistolinio rašinio konkurso vertinimo komisija sprendžia, kieno darbą siųsti  į respublikinį turą. Šiais metais tas sprendimas buvo komplikuotas, kadangi  vertintojų nuomonės išsiskyrė: vienoms labiau patiko vienas laiškas, kitoms – antras. Ir komisija nusprendė pasielgti  nešabloniškai – išsiųsti ne vieną, o du darbus. Pasirodo, buvo teisios tiek vienos, tiek kitos, kadangi  abiejų konkurso dalyvių darbai respublikoje užėmė prizines vietas.

O svarbiausia –  abi laureatės yra mūsų, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos, mokinės. Tai septintokė Viktorija Stankevičiūtė (mokytoja D. Goberienė) ir šeštokė Luknė Levickaitė (mokytoja V. Bubnelienė).  Reikia paminėti, kad Viktorija jau antrą kartą dalyvavo šiame konkurse ir antrą kartą sėkmingai :  pernai ji buvo trečia respublikoje, o šiais metais -  jau antra.  Luknė dalyvavo pirmą kartą, bet jos debiutas irgi sėkmingas – perėmė trečią vietą iš draugės.  Taigi dosnus mūsų gimnazijai 50 –asis tarptautinis epistolinio rašinio konkursas.

    Kiek plačiau apie šį konkursą pasakoja rašytoja Gintarė Adomaitytė.

    Šiais metais epistolikos konkurso dalyviams teko itin slogi, sunki, varginanti užduotis. Žmonės, įkalinti pandemijos, buvo pakviesti rašyti apie ką?

   Apie ją – tą nuvarginusią izoliaciją, apie atskirtį, apie bandymus gyventi savaip. Aš gerbiu, aš skatinu kiekvieną mokinį, dalyvavusį konkurse. Mielai apdovanočiau VISUS. Nebuvo nė vieno, kuris neatskleistų savo patirčių. Kaip mokėjo, kaip galėjo, kaip suvokė...

   Apdovanojimai tenka, deja, ne visiems. Labiausiai tiems, kurių laiškuose pajutome energiją, savitą požiūrį, raiškias detales, vaizdingumą. Ir filosofiją – gal vaikišką, gal paauglišką, bet vis tiek – filosofiją. 

    Nebijau prisipažinti: tai mano gyvenime pirmasis, o gal ir paskutinis konkursas, taip žiauriai mane  nuvarginęs ar bent jau sugluminęs. Laiškai atskleidė neapsakomai daug. Keblius santykius šeimose, kraupią vienatvę, o gal dar baisiau – negalią būti savimi, norą žūtbūt taikytis prie vyresniųjų diktato. 

    Esu rašytoja. Tik rašytoja, kadaise svajojusi apie psichologijos studijas. Mudu su Ričardu Šileika vertinome literatūrinę raišką, bet... Kaip noriu Jus skatinti ir drąsinti –  Jus, prislėgtus, įbaimintus, priverstus pataikauti ir taikytis vaikus. 

   Slibinai įveikiami. Ne tik pandemijos slibinai – ir tie, kurie slaptai gyvena mumyse.   

   Taigi sveikiname Viktoriją ir Luknę, nugalėjusias vidinius slibinus savo filosofija ir linkime sėkmės kituose konkursuose.