Atminties kelias
Gabrielė Motukaitė, II bg klasė
2013 metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu yra paskelbti Vilniaus geto atminimo metais ir primena mums, jog 1943 09 23 dieną, prieš 70 metų, buvo likviduotas Vilniaus getas – dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose. Prisimenant Vilniaus geto gyventojų tragediją, Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pakvietė visoje Lietuvoje organizuoti paminėjimus „Atminties kelias“. Holokausto tragedija pirmiausia buvo ir yra mūsų valstybės tragedija, palietusi kiekvieną Lietuvos vietovę, pakeitusi kiekvieno miesto veidą. 
Veisiejų gimnazijos mokiniai, dalyvaudami projekte ,,Atminties kelias“, šiais metais, rugsėjo 23-ąją, paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Kiekvienas II ab gimnazijos klasės moksleivis gavo užduotį: ant akmenėlio reikėjo užrašyti informaciją apie žydus, kurie gyveno šiame krašte. Tai galėjo būti vardas, pavardė arba pravardė, kuria jis buvo žinomas. Taip pat moksleiviai iš įvairių šaltinių (knygų, muziejaus medžiagos, artimųjų pasakojimų) rinko informaciją apie žydus Veisiejuose ir miestelio apylinkėse gyvenusius žydus. Į šią akciją įsijungė ir žemesnių klasių moksleiviai.
Išaušus rugsėjo 23-ajai, Veisiejų gimnazijos II ab klasių mokiniai, kartu su istorijos mokytojomis N. Goberyte ir G. Čiurlioniene, nužingsniavo į Veisiejų krašto muziejų. Kiekvienas, nešinas akmenėliu, prisidėjo prie akcijos – atminti genocido metu žuvusiuosius. Muziejuje, iš atneštų akmenėlių sudėliojus kelią ir uždegus žvakutes, tylos minute susirinkusieji pagerbė Lietuvoje Holokausto metu žuvusius žydus, dar kitaip vadinamus ,,pažymėtuosius“. Vėliau visi žiūrėjo dokumentinį filmą ,, Gyvybės ir kančių duobė “. Tai istorija apie Kuchlenskių šeimos likimą, pasakojama vyresniojo sūnaus, kuris kartu su savo tėvais, broliu ir seserimi sugebėjo išlikti gyvi per baisųjį žydų naikinimo laikotarpį. Ši istorija, ne vienam sujaudinus širdį, ilgam išliks atmintyje.
Įsiminė Lietuvos žydų genocido minėjimo pabaigoje muziejaus vadovės R. Kaveckienės pasakyti žodžiai: ,,Reikia gyventi šia diena, nes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia ateityje“. Tad branginkime ir džiaukimės kiekviena akimirka bei suvokime atsakomybę.
